lgimantas Julijonas Stankevičius (1933–2002)
gimė 1933 metais liepos mėnesio 1 dieną Aukštakalnio kaime. Mokėsi Vilkijos vidurinėje mokykloje, Vilniaus dailės institute, tarnavo tarybinėje armijoje. Grįžęs vėl mėgino mokytis, tačiau greitai palikęs visus mokslus grįžo į tėvų namus ir dirbo įvairius ūkio darbus,
Grįžęs vėl mėgino mokytis, tačiau greitai palikęs visus mokslus grįžo į tėvų namus ir dirbo įvairius ūkio darbus, tapė paveikslus, rašė eilėraščius, projektavo „kosminius laivus“, drožė iš medžio juodus katinus varnėnams baidyti. Tėvams mirus, sveikatai pašlijus, Algis „įkalinamas“ Duseikių internate, vėliau perkeliamas į Strūnos psichoneurologinį internatą, kur gyveno iki mirties. Surengė personalines parodas: Vilniaus menininkų rūmuose (1989), Šiuolaikinio meno centre (1995), „Lietuvos aido“ galerijoje (1997), Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje Vilkijoje (1999). 1992 m. V. Oškinio leidykla išleido A. J. Stankevičiaus poezijos knygelę „Eilėraščiai“. „Taip, taip, – „Palytėtas To piršto“, tačiau turėjo ką pasakyti ir rado būdą, kaip pasakyti! Jo eilėraščių forma tapo turiniu, neįkyri didaktika negriauna jų estetinės vertės, poetinė kalba, vaizdai, sukurti ta kalba, prilygsta jo piešinių ir tapybos drobių grožiui“ .
Piešinių kolekcija
Eilėraščiai iš rinkinio „EILĖRAŠČIAI“ (1992)
BEVILTIŠKUMAS
Seniau, dabar ir visados Nebepaliksiu aš savos tamsos, savos balos Tegul sau angelai Danguj gieda O mano kūnas patenkintas kai bulvių ir varškės priėda ir jam nuo to nei kiek negėda.
UPĖ
Daug pasaulyje yra upių ir upelių Daug ant svieto vaikšto bepročių – durnelių.
Nemunas yra Lietuvos upių didžiausia O kokia nors ten Venta gal ir mažiausia. Pavasarį, kai upe ledai plaukia Dažnai koks nors šunelis gailiu balsu kaukia.
Kas gražiai apie upes rašo Tas jau svetimų knygų skaityti neprašo.
Seniau, dabar ir visados Nebepaliksiu aš savos tamsos, savos balos Tegul sau angelai Danguj gieda O mano kūnas patenkintas kai bulvių ir varškės priėda ir jam nuo to nei kiek negėda.
UPĖ
Daug pasaulyje yra upių ir upelių Daug ant svieto vaikšto bepročių – durnelių.
Nemunas yra Lietuvos upių didžiausia O kokia nors ten Venta gal ir mažiausia. Pavasarį, kai upe ledai plaukia Dažnai koks nors šunelis gailiu balsu kaukia.
Kas gražiai apie upes rašo Tas jau svetimų knygų skaityti neprašo.
NELAISVĖ
Miesto labirintai, kareivinės Puošnios, gražios panelės Butelis degtinės Na ir kitos smulkmeniškos gyvenimo vilnelės (bangelės) Visa tai nelaisve vadinu..
UGNIS
Ugnis degina velnius ir sielas prakeiktas Kas gimė ugnyje Tas yra gerokai keistas Tarsi matąs visą gyvenimo prasmę žaltyje... Ugnis yra Saulėje ir žvaigždėse Vanduo yra žemėje ir Danguje Bepročių bei durnių daug Žiegzdriuose Kai eini pro šalį tai matai jų veidus languose.
Miesto labirintai, kareivinės Puošnios, gražios panelės Butelis degtinės Na ir kitos smulkmeniškos gyvenimo vilnelės (bangelės) Visa tai nelaisve vadinu..
UGNIS
Ugnis degina velnius ir sielas prakeiktas Kas gimė ugnyje Tas yra gerokai keistas Tarsi matąs visą gyvenimo prasmę žaltyje... Ugnis yra Saulėje ir žvaigždėse Vanduo yra žemėje ir Danguje Bepročių bei durnių daug Žiegzdriuose Kai eini pro šalį tai matai jų veidus languose.